Klaidingi apsimetinėjimai

Jėzus ypatingai kritikuotinai išskyrė du elgesio modelius, kurie, nors atrodo geras ir dievobaimingas, yra tikrai pavojingos apgaulės.

Savęs teisumo arogancija

Pirmajame savo laiške Jonas pabrėžia, kad kiekvienas, kuris teigia esąs „be nuodėmės“, apgaudinėja save (1Jn 1:8). Jėzus panašiai žiūrėjo į tokius žmones. Apsvarstykite tai…

Jis taip pat pasakė šį palyginimą kai kuriems žmonėms, kurie buvo įsitikinę savo teisumu, ir kurie niekino visus kitus.”Du vyrai įėjo į šventyklą melstis; vienas buvo fariziejus, o kitas buvo mokesčių rinkėjas. Fariziejus stovėjo ir taip meldėsi sau: ‘Dieve, aciu tau, kad nesu kaip kiti vyrai, prievartautojai, neteisus, svetimautojai, ar net kaip šis mokesčių rinkėjas. Pasninkauju du kartus per savaitę. Aš duodu dešimtinę iš visko, ką gaunu.’ Bet mokesčių rinkėjas, stovintis toli, net nepakeltų akių į dangų, bet mušėsi į krūtinę, sakydamas, ‘Dieve, būk man gailestingas, nusidėjėlis!’ aš tau sakau, šis vyras nuėjo į savo namus teisus, o ne kitas; nes kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, bet kas save žemina, bus išaukštintas.” (Luk 18:9-14)

Palyginimas kupinas sarkazmo. “Fariziejus atsistojo ir meldėsi (arba pagal) pats.” Jis užėmė Dievo vietą, nustatydamas save kaip savo teisumo etaloną. Ir Dievas net neklausė; dėl savo reikalavimo arogancijos. Tai turėtų būti stiprus įspėjimas visiems, kurie teigia pasiekę be nuodėmės tobulumo būseną, įsivaizduoti, kad jų gyvenimas atitinka Dievo standartus, arba tiesiog manyti, kad jie labiau verti Dievo palankumo nei kiti.

Tačiau atkreipkite dėmesį, kad pats Jėzus buvo kitoks. Kartą jis iš tikrųjų atsigręžė į savo aršiausius priešus ir reikalavo, “Ar kas nors iš jūsų gali įrodyti, kad esu kaltas dėl nuodėmės?” Akivaizdu, jie negalėjo; nes jie vietoj to griebėsi nepagrįsto teiginio, kad, “tu esi samarietis, ir turi demoną.”(Jn 8:46-48)

Atgal į santrauką

Pokyčių būtinybė

Kai kurie išpažįstantys krikščionis buvo priversti manyti, kad jiems tereikia priimti Jėzų kaip savo Gelbėtoją, ir jie yra laisvi nuo jokios Dievo bausmės rizikos amžiams. Ta prasme, kad mums nebėra nieko, ką daryti, kad užsitarnautume savo išganymą, tai absoliuti tiesa. Tačiau teigti, kad Jėzus nesitiki jokių tolesnių pokyčių mūsų gyvenime, yra mirtina apgaulė. Leiskite man iliustruoti…

Po jo atmetimo Nazarete, Jėzus nuvyko į Kafarnaumą (Lk 4:16 & Lk 4:29-31), kuris tapo jo naujaisiais namais (Mt 4:13). Simonas, Andriejus, Jamesas, Jonas ir Pilypas visi buvo kilę iš Kapernaumo ir Betsaidos apylinkių (Jn 1:44; Mk 1:16-29). Jėzus padarė daug stebuklų toje srityje (Mt 8:5; Mk 1:30-34; Mk 2:1-12). Po maitinimo 5,000 Jėzus buvo toks populiarus, kad žmonės norėjo padaryti jį karaliumi, prireikus jėga: bet Jėzus juos paliko (Jn 6:14-15). Jie vėl jį susekė Kapernaumo sinagogoje (Jn 6:24; Jn 6:59), prisipažįsta, kad trokšta dirbti Dievo darbą (Jn 6:28). Bet Jėzus pradėjo aiškinti, kad jų prioritetai buvo neteisingi; kad jis buvo iš dangaus; kad sekant jį reikėjo visiškai pakeisti požiūrį ir nuolat „maitintis“.’ ant Jo gyvybės ir stiprybės, kurią galėjo suteikti tik Jis; ir kad jis turės mirti, kad visa tai būtų įmanoma (Jn 6:27-58). Tai neturėjo prasmės jų materialistiniu požiūriu; ir jie nenorėjo keistis. Neatidėliotinas rezultatas buvo toks, kad dauguma šių išpažįstančių mokinių jį paliko (Jn 6:61-66).

Šie žmonės džiaugėsi, kad Jėzus buvo su jais, kai jis juos laimino, juos gydant, išlaisvinant žmones, ir tenkina jų poreikius: bet jie nenorėjo keisti savo požiūrio ar prioritetų. Trumpai tariant, dauguma jų niekada iš tikrųjų neatgailavo. Jėzus tai žinojo: o jų nepadarymas turėjo amžinų pasekmių.

Tada jis ėmė smerkti miestus, kuriuose buvo atlikti dauguma jo galingų darbų, nes jie neatgailavo. “Vargas tau, Chorazinas! Vargas tau, Betsaida! Jei Tyre ir Sidone būtų padaryti tie galingi darbai, kurie buvo padaryti jumyse, jie seniai būtų atgailavę ašutiniais ir pelenais. Bet aš tau sakau, Tyrui ir Sidonui teismo dieną bus lengviau nei jums. Jūs, Kapernaumas, kurie išaukštinti iki dangaus, nusileisite į Hadą. Nes jei Sodomoje būtų padaryti tie galingi darbai, kurie buvo padaryti jumyse, jis būtų išlikęs iki šios dienos. Bet sakau jums, kad Sodomos žemei tai bus lengviau, teismo sprendimo dieną, nei tau.” (Mat 11:20-24)

Tačiau atminkite, kad esminė problema buvo ne jų supratimas apie Jėzų’ žinutę, nei jų blogo elgesio. Tame etape, su Jėzumi pasilikę mokiniai taip pat mažai turėjo (Jei toks yra) supranti ką Jėzus’ kalbėti apie „maitinimą“.’ ant jo, arba atiduoti savo gyvybę už pasaulį, iš tikrųjų turėjo omenyje (Mt 16:21-23; Lk 18:31-34). Ir jų pačių elgesys vis tiek paliko daug norimų rezultatų (Mk 9:33-34; Mk 10:13-14; Mk 14:50, Mk 14:66-72). Tačiau nepaisant jų trūkumų, jie buvo įtikinti, kad Jėzus yra „Kristus“., gyvojo Dievo Sūnus’ ir kad jis turėjo „amžinojo gyvenimo žodžius“.’ Dėl to, jie buvo įsipareigoję jį sekti. (Jn 6:68-69).

Tikra atgaila reiškia įsipareigojimą sekti Jėzumi; ir pakeisti mūsų mąstymą ir elgesį, kad galėtume vis labiau panašėti į jį tiek savo požiūriu, tiek elgesiu. Viskas, kas mažiau, yra pavojinga klastotė.

Atgal į santrauką

Kaip Jėzus elgiasi su nuodėme

Matėme, kaip Jėzus sąmoningai pakėlė elgesio standartą, kurio tikimasi iš jo mokinių, galiausiai jiems pasakė, kad turėtų “būk tobulas, kaip jūsų Tėvas danguje yra tobulas” (Mt 5:48). Tačiau jis atmetė tuos, kurie teigė, kad jau yra pakankamai geri (Lk 18:9-14). Taip pat pažymėjome, kad Jonas pripažįsta nuodėmės galimybę, tuo pačiu patikindamas mus, kad tie, kurie siekia sekti Jėzumi, gali pažinti nuolatinį atleidimą ir laisvę nuo pasmerkimo ir nesėkmės jausmo.. Ar tai sutampa su Jėzumi’ savo žinią ir pavyzdį?

Atgal į santrauką

Jėzus atleidžia nuodėmę

Vienas iš Jėzaus bruožų’ Tarnyba, kuri labiausiai priešinosi religinei institucijai, buvo jo pasirengimas atleisti žmonių nuodėmes. Jie pripažino tai kaip pretenziją į Dieviškumą („Kas gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?’ – Mk 2:7). Tačiau nepaisant rizikos sau, Jėzus greitai paskelbė savo atleidimą.

Atėjo keturi žmonės, nešdamas jam paralyžiuotą. Kai jie negalėjo prieiti prie jo dėl minios, jie nuėmė stogą, kur jis buvo. Kai jie jį sulaužė, jie nuleido kilimėlį, ant kurio gulėjo paralyžiuotasis. Jėzus, matydami jų tikėjimą, pasakė paralyžiuotajam, “Sūnus, tavo nuodėmės tau atleistos.” (Mar 2:3-5)

Bet ten sėdėjo keletas raštininkų, ir samprotavimus savo širdyse, “Kodėl šis žmogus taip piktžodžiauja? Kas gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?” (Mar 2:6-7)

Iškart Jėzus, jo dvasia suvokdamas, kad jie taip samprotavo savyje, pasakė jiems, “Kodėl jūs manote šiuos dalykus savo širdyse? Kas lengviau, pasakyti paralyžiuotajam, 'Tavo nuodėmės atleistos;’ arba pasakyti, ‘Kelkis, ir pasiimk savo lovą, ir vaikščioti?’ Bet kad žinotumėte, jog Žmogaus Sūnus turi valdžią žemėje atleisti nuodėmes” -– pasakė jis paralyžiuotajam- “aš tau sakau, kilti, paimk savo kilimėlį, ir eik į savo namus.” (Mar 2:8-11)

Jėzus netgi atleido nuodėmes, už kurias pagal žydų įstatymus buvo baudžiama mirtimi. Žr Lk 7:37-50 & Jn 8:3-11.

Atgal į santrauką

Kas buvo Jėzus’ Požiūris į pakartotinius nusikaltimus?

Mes jau pastebėjome, kad buvo atvejų, kai Jėzus liepė žmonėms „daugiau nenusidėti“.’ (Jn 5:14 & Jn 8:11). Bet ar tai reiškia, kad jis nebuvo pasirengęs suteikti jiems dar vienos galimybės? Apsvarstykite tai:

Tada Petras priėjo ir jam pasakė, “Viešpatie, kaip dažnai mano brolis man nusidės, ir aš jam atleidžiu? Iki septynių kartų?” Jėzus jam pasakė, “Aš tau nesakau iki septynių kartų, bet, iki septyniasdešimt septynių.” (Mt 18:21-22)

Jėzus tai pakartojo palyginimu apie negailestingą tarną(Mt 18:23-35), baigiant žodžiais, “Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jei kiekvienas iš širdies neatleisite savo broliui už jo nusižengimus.” (Mt 18:35). Palyginimas lygina Dievą su karaliumi, iš kurio buvo atimta tokia didžiulė suma, kad ji turėjo kauptis per labai ilgą laikotarpį, su tarnu buvo skolingas daug mažesnę sumą. Jėzus veiksmingai sako, „Mano tėvas buvo daug kantrus su jumis, nei jūs kada nors galėjote būti su savo broliu. Tai yra Jo atleidimo jums standartas; taigi tu turi daryti tą patį.’

Tačiau čia yra įspėjimas. Jėzus taip pat pasakė:

Būkite atsargūs. Jei tavo brolis tau nusideda, priekaištauti jam. Jei jis atgailauja, atleisk jam. Jei jis nusideda tau septynis kartus per dieną, ir septynis kartus grįžta, sakydamas, 'Atgailauju,’ tu jam atleisi.” (Luk 17:3-4)

Labai tikėtina, kad taip Petras citavo Jėzų. Jėzus’ atsakymas yra pasakyti, kad nėra veiksmingos skaitinės ribos: bet šis posakis taip pat nurodo atgailos vietą. Jei asmuo pakartotinai daro tą patį nusikaltimą, kyla abejonių dėl jo atgailos tikrumo. Bet Jėzus’ mums sakoma, kad turime priimti jų žodžius nominaliai ir atleisti. Mes nesame kvalifikuoti teisti jų širdžių: bet Dievas gali teisti ir teisti jų ir mūsų širdis.

“Neteisk, kad nebūtum teisiamas. Nes kokiu sprendimu jūs teisiate, būsi teisiamas; ir kokiu matu matuojiesi, tai bus tau išmatuota. Kodėl matai dėmę savo brolio akyje?, bet negalvok apie spindulį, kuris yra tavo paties akyje? “(Mat 7:1-3)

Atgal į santrauką

Ką apie jo požiūrį į savo mokinius’ Nuodėmės?

Jei pažiūrėtume į mokinius tuo metu, kai Jėzus buvo su jais, jie toli gražu nebuvo tobuli. Jie ginčijosi tarpusavyje, kas yra didžiausias (Mk 9:33-37). Jokūbas ir Jonas bandė apgauti Jėzų, kad suteiktų jiems dvi aukščiausias pozicijas (Mk 10:35-45). Tie patys du norėjo pašaukti ugnį iš dangaus, nes nebuvo priimti samariečių kaime (Lk 9:51-56). Jie liepė mamoms nustoti varginti Jėzų su savo vaikais; kas Jėzų tikrai nuliūdino (Mk 10:13-16). Po dienos tarnystės, Jėzus miegojo valtyje per audrą; ir jie apkaltino Jėzų nesirūpinant, kad jie nuskęstų (Mk 4:33-38). Petras vienu metu tapo virtualiu šėtono ruporu (Mt 16:21-23). Jis gyrėsi, kad niekada neapleis Jėzaus (Mk 14:27-31) ir, netrukus po to, jie visi padarė (Mk 14:50). Petras net keikėsi, prisiekė ir neigė kada nors jį pažinojęs (Mt 26:69-75).

Jėzus nedvejodamas sprendė šias problemas, kai jos iškildavo. bet, juos pabaręs, jis niekada to nelaikė prieš juos. Ir, nepaisant Petro nesėkmės, Jėzus vis tiek paskyrė jį vadovauti mokiniams (Lk 22:31-32; Jn 21:15-19).

Atgal į santrauką / Skaitykite toliau…