Nuolatinio pasirinkimo poreikis

Visada bus svarbus pasirinkimo elementas. Turime pasirinkti, ar lauksime Jėzaus atleidimo, ar ne, ir ar sutelksime savo dėmesį į Dievo kelią. Dievas nepaiso mūsų laisvos valios; nes, kaip jau buvo paaiškinta, Tikra meilė be jos neįmanoma. Nėra „pagrindinio jungiklio“.’ galite mesti, kad jus atleis nuo pagundos. Net Jėzus buvo gundomas – ne kartą. Jis patyrė išsekimą, alkis, susierzinimas, apgaulė, nesusipratimas, piktnaudžiavimas ir išdavystė: bet visada pasirinkdavo atsakyti taip, kaip patiko jo Tėvui, Dieve.

Kai velnias baigė visa tai gundantis, jis paliko jį iki tinkamo laiko. (Luk 4:13)

Tada, nes tiek daug žmonių ateidavo ir išeidavo, kad net neturėjo galimybės pavalgyti, pasakė jis jiems, “Ateikite su manimi į ramią vietą ir pailsėkite.” (Mar 6:31)

… Jėzus, pavargęs nuo kelionės, atsisėdo prie šulinio. Buvo apie pietus. Kai samarietė atėjo semti vandens, Jėzus jai pasakė, “Ar duosi man atsigerti?” … Samarietė jam pasakė, “Jūs esate žydas, o aš – samarietė. Kaip tu gali paprašyti manęs atsigerti?” (Jn 4:6-9)

Žmonės nešdavo mažus vaikus pas Jėzų, kad jis uždėtų ant jų rankas, bet mokiniai juos subarė. Kai Jėzus tai pamatė, jis pasipiktino. Jis pasakė jiems, “Leisk mažiems vaikams ateiti pas mane, ir jiems netrukdyti, nes tokiems priklauso Dievo karalystė. (Mar 10:13-14)

Fariziejai ir sadukiejai atėjo pas Jėzų ir išbandė jį prašydami parodyti jiems ženklą iš dangaus. (Mat 16:1)

Petras pasiėmė jį į šalį ir ėmė priekaištauti. “Niekada, Viešpatie!” jis pasakė. “Tai tau niekada nenutiks!” Jėzus atsigręžė ir tarė Petrui, “Atsitrauk už manęs, Šėtonas! Tu man esi kliūtis; jūs neturite galvoje Dievo rūpesčių, bet tik žmogiški rūpesčiai.” (Mat 16:22-23)

“… Aš atnešiau jį pas tavo mokinius, bet jie negalėjo jo išgydyti.” “Jūs netikinti ir iškrypusi karta,” Jėzus atsakė, “kiek ilgai man pasiliksiu su tavimi? Kiek ilgai aš tave pakęsiu? Atvesk berniuką čia pas mane.” (Mat 17:16-17)

Kai kurie fariziejai atėjo pas jį išbandyti. Jie paklausė, “Ar leistina vyrui skirtis su žmona dėl bet kokios priežasties?” (Mat 19:3)

Tada fariziejai išėjo ir suplanavo, kaip jį įkalinti. Jie siuntė pas jį savo mokinius kartu su Erodininkais. “Mokytojas,” jie pasakė, “mes žinome, kad tu esi doras žmogus ir moki Dievo kelio pagal tiesą. Tavęs nežavi kiti, nes nekreipiate dėmesio į tai, kas jie yra. Tada pasakyk, kokia tavo nuomonė? Ar teisinga mokėti imperatoriškąjį mokestį Cezariui, ar ne?” Bet Jėzus, žinodami jų piktus ketinimus, pasakė, “Jūs veidmainiai, kodėl tu bandai mane sugauti? (Mat 22:15-18)

Įstatymo mokytojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Jie privertė ją atsistoti prieš grupę ir pasakė Jėzui, “Mokytojas, ši moteris buvo pagauta svetimaujant. Įstatyme Mozė mums įsakė tokias moteris užmėtyti akmenimis. Dabar ką tu sakai?” Jie naudojo šį klausimą kaip spąstus, kad būtų pagrindas jį kaltinti. (Jn 8:3-6)

Pastaba, prašau, kad didžiulio nusivylimo jausmai, skausmas, pyktis, ir tt, nėra nuodėmingi patys sau: svarbu, ką su jais darome.

“Savo pyktyje nenusidėk”: Neleisk saulei nusileisti, kol vis dar esi piktas, ir neduok velniui atramos. (Eph 4:26-27)

Nes neturime vyriausiojo kunigo, kuris nesugebėtų užjausti mūsų silpnybių, bet mes turime vieną, kuris buvo visaip gundomas, kaip ir mes – tačiau jis nenusidėjo. (Heb 4:15)

Ar kas nors iš jūsų gali įrodyti, kad esu kaltas dėl nuodėmės? (Jn 8:46)

Bet nors negalime reikalauti visiškos išimties, galime išvengti nereikalingų pagundų ir įveikti tas, kurių negalime išvengti. Štai ką Jėzus padarė; ir jis mus išmokė daryti tą patį.

Taip Jėzus pasakė, “Kai pakelsi Žmogaus Sūnų, tada jūs žinosite, kad aš esu jis ir kad aš nieko nedarau pats, tik kalbu tai, ko mane išmokė Tėvas. Tas, kuris mane siuntė, yra su manimi; jis nepaliko manęs vienos, nes aš visada darau tai, kas jam patinka.” (Jn 8:28-29)

Jėzus davė jiems šį atsakymą: “Labai nuoširdžiai sakau tau, Sūnus pats nieko negali padaryti; jis gali daryti tik tai, ką mato darant savo Tėvą, nes ką daro Tėvas, tą daro ir Sūnus. (Jn 5:19)

Aš pats nieko negaliu padaryti; Teisiu tik taip, kaip girdžiu, ir mano sprendimas teisingas, Nes aš noriu patikti ne sau, o tam, kuris mane siuntė. (Jn 5:30)

Nes aš nužengiau iš dangaus ne vykdyti savo valios, bet vykdyti valią to, kuris mane siuntė. (Jn 6:38)

Nes aš kalbėjau ne pats, bet mane siuntęs Tėvas įsakė sakyti visa, ką kalbėjau. Žinau, kad jo įsakymas veda į amžinąjį gyvenimą. Taigi tai, ką aš sakau, yra tik tai, ką Tėvas liepė man pasakyti.” (Jn 12:49-50)

Tai darome puoselėdami ryšį su Dievu, kuris yra jautrus Jo valiai ir pasikliauja Jo pagalba.

“Tai, Tada, taip reikia melstis: “„Tėve mūsų danguje, šventas tavo vardas, ateik tavo karalystė, tavo valia bus įvykdyta, žemėje kaip danguje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien. Ir atleisk mums mūsų skolas, kaip ir mes atleidome savo skolininkams. Ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo piktojo.’ (Mat 6:9-13)

Jėzus kaip visada išėjo į Alyvų kalną, ir jo mokiniai sekė jį. Pasiekus vietą, pasakė jis jiems, “Melskitės, kad nepapultumėte į pagundą.” Jis pasitraukė maždaug per akmenį už jų, atsiklaupė ir meldėsi, “tėvas, jei tu nori, paimk iš manęs šią taurę; dar ne mano valia, bet tavo bus padaryta.” Jam pasirodė angelas iš dangaus ir sustiprino jį. Ir būti kančiose, jis meldėsi nuoširdžiau, ir jo prakaitas buvo kaip kraujo lašai, krintantys žemėn. Kai jis pakilo iš maldos ir grįžo pas mokinius, jis rado juos miegančius, išvargęs nuo liūdesio. “Kodėl tu miegi?” jis jų paklausė. “Kelkis ir melskis, kad nepapultum į pagundą.” (Luk 22:39-46)

Jokia pagunda jūsų neaplenkė, išskyrus tai, kas įprasta žmonijai. Ir Dievas yra ištikimas; jis neleis tavęs gundyti daugiau, nei tu gali pakęsti. Bet kai susigundo, jis taip pat suteiks išeitį, kad galėtumėte tai ištverti. (1Co 10:13)

Šis nuolatinis procesas, kuriuo siekiama eiti ten, kur Dievas veda, ir daryk tai, ką jis nori, kad darytum, yra aprašytas šv. Paulius kaip „įeinantis“. (arba pagal) dvasia'.

Bet sakau, vaikščioti Dvasia, ir tu neišpildysi kūno geismo. Nes kūnas geidžia Dvasios, o Dvasia prieš kūną; ir tai prieštarauja vienas kitam, kad nedarytum to, ko trokšti. Bet jei jus veda Dvasia, jūs nesate pagal įstatymą. (Gal 5:16-18)

Dabar kūno darbai akivaizdūs, kurios yra: neištikimybė, seksualinis amoralumas, nešvarumas, geidulingumas, stabmeldystė, burtininkavimas, neapykanta, nesantaika, pavyduoliai, pykčio priepuoliai, konkurencijos, padaliniai, erezijos, pavydai, žmogžudysčių, girtumas, orgijos, ir tokių dalykų; apie kurį aš jus įspėju, net ir aš jus įspėjau, kad tokius dalykus praktikuojantys nepaveldės Dievo Karalystės. Tačiau Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybės, gerumas, gerumas, tikėjimas, švelnumas, ir savikontrolė. Prieš tokius dalykus nėra įstatymo. (Gal 5:19-23)

Tie, kurie priklauso Kristui, nukryžiavo kūną su jo aistromis ir geismais. Jei gyvename Dvasia, vaikščiokime ir Dvasia. Netapkime pasipūtę, provokuoja vienas kitą, ir pavydi vienas kitam. (Gal 5:24-26)

Taip pat atkreipkite dėmesį, kaip šis Pauliaus mokymas dera su tuo, ką jau matėme Jono mokyme; kas tai apibūdina kaip vaikščiojimą „šviesoje“.

Tai yra žinia, kurią išgirdome iš jo ir skelbiame jums, kad Dievas yra šviesa, ir jame visai nėra tamsos. Jei sakome, kad su juo bendraujame ir einame tamsoje, meluojame, ir nesakyk tiesos. Bet jei einame šviesoje, koks jis yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais, ir Jėzaus Kristaus krauju, jo Sūnus, apvalo mus nuo visų nuodėmių. Jei sakome, kad neturime nuodėmės, apgaudinėjame save, o tiesa ne mumyse. Jei išpažinsime savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisus, kad atleistų mums nuodėmes, ir apvalyti mus nuo visokio neteisumo. (1Jn 1:5-9)

Mano maži vaikai, Rašau jums tai, kad nenusidėtumėte. Jei kas nusideda, mes turime Patarėją su Tėvu, Jėzus Kristus, teisieji. … Taip mes žinome, kad esame jame: Tas, kuris sakosi pasiliekantis jame, turi vaikščioti taip, kaip jis vaikščiojo. (1Jn 2:1,6)

Šviesoje arba pagal įstatymą? Skirtumas.

Biblijoje Dievas vaizduojamas kaip visada norėjęs, kad žmonija su Juo užmegztų asmeninius santykius.

Dabar VIEŠPATS Dievas sukūrė iš žemės visus laukinius žvėris ir visus paukščius danguje. Jis atnešė juos vyrui, kad pamatytų, kaip jis juos pavadintų; ir kaip žmogus pavadino kiekvieną gyvą būtybę, toks buvo jo pavadinimas. (Gen 2:19)

Bet mes instinktyviai žinome, kad Dievas yra šventas; o mūsų kaltės ir gėdos jausmas verčia mus atsargiai suartėti

Tada vyras ir jo žmona išgirdo VIEŠPATIES Dievo garsą, kai jis vaikščiojo sode vėsoką dieną, Jie pasislėpė nuo Viešpaties Dievo tarp sodo medžių. Bet VIEŠPATS Dievas pašaukė žmogų, “kur tu?” Jis atsakė, “Aš girdėjau tave sode, ir aš bijojau, nes buvau nuoga; todėl pasislėpiau.” (Gen 3:8-10)

Tai puikiai iliustruoja, kai Dievas pasirodė Izraelio vaikams, išvedęs juos iš Egipto (Ex 20:18-21). Štai Mozė’ aprašymas to, kas atsitiko:

Kai išgirdai balsą iš tamsos, kol kalnas liepsnojo ugnimi, visi tavo giminių vadai ir vyresnieji atėjo pas mane. Ir tu sakei, “VIEŠPATS, mūsų Dievas, parodė mums savo šlovę ir didybę, ir mes išgirdome jo balsą iš ugnies. Šiandien matėme, kad žmogus gali gyventi, net jei Dievas su juo kalba. Bet dabar, kodėl turėtume mirti? Ši didžiulė ugnis mus sudegins, ir mirsime, jei dar girdėsime Viešpaties, savo Dievo, balsą. Nes koks mirtingasis yra girdėjęs gyvojo Dievo balsą, kalbantį iš ugnies, kaip mes turime, ir išgyveno? Eik artyn ir klausyk visko, ką VIEŠPATS, mūsų Dievas, sako. Tada pasakyk mums, ką VIEŠPATS, mūsų Dievas, tau pasakys. Mes klausysime ir paklusime.” VIEŠPATS išgirdo tave, kai kalbėjai su manimi, ir VIEŠPATS man pasakė, “Aš girdėjau, ką šie žmonės tau pasakė. Viskas, ką jie pasakė, buvo gerai. Oi, kad jų širdys būtų linkusios manęs bijoti ir visada laikytis visų mano įsakymų, kad jiems ir jų vaikams sektųsi amžinai! “Eik, liepkite jiems grįžti į savo palapines. Bet tu pasilik čia su manimi, kad aš tau duočiau visus įsakymus, potvarkius ir įstatymus tu turi išmokyti juos laikytis žemėje, kurią duodu jiems paveldėti.” (Deu 5:23-31)

Įsitikinę, kad jie negali atitikti Dievo standartų, žmonės nusprendė vengti artimo kontakto su Juo, ir paprašė, kad būtų nustatytos taisyklės, pagal kurias gyventi. Ir nuo to laiko dauguma žmonių taip gyvena. Mūsų kaltės jausmas laiko mus atokiai nuo Dievo; savo gyvenimą grįsti taisyklių knyga ("Įstatymas") o ne siekti intymių santykių su Juo ir priklausyti nuo Jo sugebėjimo atleisti mūsų klaidas ir išvalyti mūsų gyvenimus bei motyvus. bet, atsiųsdamas Jėzų pirmiausia sumokėti už mūsų nuodėmes, ir tada ateina gyventi mumyse Jo Dvasia, Dievas suteikė kelią mūsų santykiams visiškai atkurti – stipresnis ir geresnis nei bet kada anksčiau!

Nes Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nemirtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Nes Dievas nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis būtų jo teisėjas, bet būti jos gelbėtoju. Tie, kurie tiki Sūnų, nėra teisiami; bet netikintys jau nuteisti, nes jie netikėjo viengimio Dievo Sūnaus. Taip veikia teismo sprendimas: šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau mėgsta tamsą nei šviesą, nes jų darbai blogi. Tie, kurie daro pikta, nekenčia šviesos ir neina į šviesą, nes jie nenori, kad būtų parodyti jų blogi darbai. Bet tie, kurie daro tai, kas tiesa, ateina į šviesą, kad šviesa parodytų, jog tai, ką jie padarė, buvo paklusnumas Dievui. (Jn 3:16-21, GNB)

bet, “Seni įpročiai sunkiai miršta,” kaip sakoma; ir net krikščionys gali lengvai grįžti prie taisyklėmis pagrįsto gyvenimo būdo, iki

• nesugebėjimas auginti reguliaraus, kasdienis ryšys su Dievu ir jautrumas Šventosios Dvasios vedimui;
• priima smerkiantį požiūrį į kitų klaidas;
• sutelkiant dėmesį į veiklos rezultatus ir išorinius sėkmės rodiklius, o ne nuoširdų atsidavimą; arba
• pasitenkinimas mažiau moraliai reikalaujančiu, „techninis’ griežtų „įstatymo“ taisyklių laikymasis; tuo pat metu ignoruojant už jos slypinčius aukštesnius moralinius reikalavimus.

Dar nėra!

Kaip krikščionys, galime mėgautis gyvenimu laisvu nuo praeities nesėkmių kaltės, kupinas pasitikėjimo Dievo besąlygišku atleidimu ir mūsų priėmimu. Tuo pačiu metu, žinome, kad dar turime daug ko išmokti; ir gali laukti rimti išbandymai. Tačiau mūsų pasitikėjimas Dievu nusveria bet kokią baimę ir į ateitį žvelgiame su džiaugsmingu lūkesčiu. Kaip sako Paulius…

Bet kokia man buvo nauda, ​​dabar aš laikau praradimu dėl Kristaus. Kas daugiau, Viską laikau praradimu, nes verta pažinti Kristų Jėzų, savo Viešpatį, dėl kurių aš viską praradau. Aš juos laikau šiukšlėmis, kad laimėčiau Kristų ir būčiau jame rastas, neturėdamas savo teisumo, kylančio iš įstatymo, bet tai, kas yra per tikėjimą Kristumi – teisumą, kylantį iš Dievo tikėjimo pagrindu. Aš noriu pažinti Kristų – taip, pažinti jo prisikėlimo ir dalyvavimo jo kančiose galią, tampa panašus į jį savo mirtyje, ir taip, kažkaip, pasiekti prisikėlimą iš numirusių. Ne todėl, kad visa tai jau gavau, arba jau pasiekė mano tikslą, bet aš stengiuosi paimti tai, dėl ko mane suėmė Kristus Jėzus. Broliai ir seserys, Aš nemanau, kad aš dar to suvaldžiau. Bet aš darau vieną dalyką: Pamiršti tai, kas yra už nugaros, ir veržtis link to, kas yra priekyje, Aš veržiuosi link tikslo laimėti prizą, dėl kurio Dievas mane pašaukė į dangų Kristuje Jėzuje. (Php 3:7-14)